Vizualinis ir optinis testavimas (VT) Radiografija (RT) Magnetinių dalelių tyrimas (MT) – https://hv-caps.biz
Pagrindinis NDT metodas yra vizualinis tyrimas. Vizualiniai tikrintojai atlieka procedūras, kurios svyruoja nuo tiesiog apžiūros dalies, kad pamatytų, ar matomi paviršiaus trūkumai, iki kompiuterinių kamerų sistemų, skirtų automatiškai atpažinti ir išmatuoti komponento ypatybes.
RT apima prasiskverbiančios gama arba rentgeno spinduliuotės naudojimą ant medžiagų ir gaminių, siekiant ieškoti defektų arba ištirti vidines ar paslėptas savybes. Kaip spinduliuotės šaltinis naudojamas rentgeno generatorius arba radioaktyvusis izotopas. Spinduliuotė nukreipiama per dalį ir į plėvelę ar kitą detektorių. Gautas šešėlių grafikas rodo vidines detalės savybes ir patikimumą. Medžiagos storio ir tankio pokyčiai rodomi kaip šviesesnės arba tamsesnės plėvelės arba detektoriaus sritys. Tamsesnės sritys toliau esančioje rentgenogramoje rodo vidines komponento tuštumas.
Šis NDT metodas pasiekiamas sukeliant magnetinį lauką feromagnetinėje medžiagoje, o po to paviršių apipurškiant geležies dalelėmis (sausomis arba suspenduotomis skystyje). Paviršiaus ir arti paviršiaus trūkumai sutrikdo magnetinio lauko srautą dalyje ir priverčia dalį lauko ištekėti į paviršių. Geležies dalelės pritraukiamos ir koncentruojamos magnetinio srauto nutekėjimo vietose. Tai rodo matomą medžiagos paviršiaus defekto požymį. Aukščiau pateiktuose vaizduose pavaizduotas komponentas prieš ir po patikrinimo naudojant sausas magnetines daleles.
Ultragarsinio tyrimo metu aukšto dažnio garso bangos perduodamos į medžiagą, siekiant aptikti netobulumus arba nustatyti medžiagos savybių pokyčius. Dažniausiai naudojama ultragarsinio tyrimo technika yra impulsinis aidas, kai į tiriamąjį objektą įvedamas garsas, o atspindžiai (aidai) nuo vidinių netobulumų ar detalės geometrinių paviršių grąžinami į imtuvą. Žemiau pateikiamas šlyties bangos suvirinimo patikrinimo pavyzdys. Atkreipkite dėmesį į indikaciją, besitęsiančią iki viršutinių ekrano ribų. Šį požymį sukuria garsas, atsispindėjęs nuo suvirinimo siūlės defekto.
Taikant šį bandymo metodą, tiriamasis objektas padengiamas tirpalu, kuriame yra matomų arba fluorescencinių dažų. Tada tirpalo perteklius pašalinamas nuo objekto paviršiaus, bet paliekamas paviršiaus lūžimo defektuose. Tada uždedamas ryškalas, kad pašalintų skvarbą iš defektų. Naudojant fluorescencinius dažus, ultravioletinė šviesa naudojama tam, kad nutekėjimas ryškiai fluorescuotų, todėl netobulumai būtų lengvai matomi. Dėl matomų dažų ryškus spalvų kontrastas tarp skvarbaus ir ryškalo leidžia lengvai pastebėti išsiliejimą. Raudonos nuorodos paveikslėlyje rodo šio komponento defektą.
Yra daug elektromagnetinio bandymo metodų, tačiau pagrindinis dėmesys čia bus skiriamas sūkurinių srovių bandymams. Sūkurinių srovių bandymų metu elektros srovės (sūkurinės srovės) generuojamos laidžioje medžiagoje kintantis magnetinis laukas. Šių sūkurinių srovių stiprumą galima išmatuoti. Medžiagos defektai sukelia sūkurinių srovių srauto sutrikimus, kurie įspėja inspektorių apie defektą ar kitokį medžiagos pasikeitimą. Sūkurinėms srovėms įtakos turi ir medžiagos elektrinis laidumas bei magnetinis laidumas, todėl kai kurias medžiagas galima rūšiuoti pagal šias savybes. Nuotraukoje esantis technikas tikrina, ar nėra lėktuvo sparno defektų.
Slėgio izoliavimo dalių, slėginių indų ir konstrukcijų nuotėkiams aptikti ir nustatyti naudojami keli metodai. Nuotėkis gali būti aptiktas naudojant elektroninius pasiklausymo prietaisus, manometro matavimus, skysčių ir dujų prasiskverbimo metodus arba paprastus muilo burbulų bandymus.
Kai kieta medžiaga yra įtempta, medžiagos trūkumai skleidžia trumpus akustinės energijos pliūpsnius, vadinamus „emisijomis“. Kaip ir atliekant ultragarsinius bandymus, akustinę emisiją galima aptikti specialiais imtuvais. Išmetamųjų teršalų šaltinius galima įvertinti tiriant jų intensyvumą ir atvykimo laiką, kad būtų renkama informacija (pvz., jų vieta) apie energijos šaltinius.